Biblioteka
Kotrynos Baronaitės mintys

Akvilina Cicėnaitė

„Niujorko respublika“

                      „Prarijau“ šią knygą per vieną vakarą, nors šiaip skaitau ilgėliau, 3-4 dienas. Man labai patinka tikros istorijos. O čia tokia lietuviška, tokia sava. Veiksmo siužetas vyksta mums žinomame reikšmingame Lietuvos istorijos laikotarpyje. Kasmet mokykloje minime Sausio- 13-ąją. Įdomu buvo skaityti ir sužinoti, kaip gyveno tų metų žmonės, jauni, ir seni. Ką valgė, kaip rengės, apie ką galvojo? Taigi mūsų tėvų jaunystės metai! Kaip tada atrodė Vilnius, Sausio 13-ąją? Kai ‹‹Vilniuje nebuvo įmanoma nekalbėti apie mirtį.153p.››?

                      Patraukliai suregztas siužetas apie dvi seseris ir du brolius. Įdomu skaityti, kaip susipažįsta vyresnėliai ir čia pat mezgasi jaunėlių pažintis. Jau skaitydamas įtari, kad tai tikriausiai broliai.

                      Patiko, kad apie mokyklos gyvenimą, kad apie meilę. Patiko laiminga pabaiga. Po 25 išsiskyrimo metų pagrindiniai veikėjai susitiks. Ir ne bet kur, o Beatričės svajonių mieste Niujorke, kurio gatvės kvepia keptais kaštonais.

                      Ačiū rašytojai už puikų kūrinį. Lauksime tęsinio apie Lietuvą ir jos jaunų žmonių gyvenimą po 25 nepriklausomybės metų.

                      Rekomenduoju skaityti tiems, kurie neabejingi istorijai.

 

Rebeka Una

„Atjunk“

 

Tuščios gatvės... Juodos varnos- vieninteliai ant asfalto tupintys gyviai... Kažkaip kraupu. Jaunos rašytojos, pasirašančios Rebekos Unos slapyvardžiu, knyga „Atjunk“ labai sutrikdė, nes baisu, kad iš tikrųjų pasaulis gali pasidaryti toks- techninis ir sterilizuotas, bespalvis ir bejausmis, dirbtinis. Kiekvienas žmogus nori džiaugtis gyvenimu: atrasti, pažinti, pajausti, mylėti. Kaip gyventi pasaulyje, kuriame nėra jausmų: nei meilės, nei ilgesio, nei pykčio? Net gedulo nėra. Kaip gyventi aptrauktam bioplėve, su įsiūta viską kontroliuojančia mikroschema? Kai viskas tobula neįdomu. Visuomenė įdomi kiekvieno savo nario individualumu. Svarbiausia meilė. Šeima. Išsirinktasis vaikinas. Tas vienintelis, su kuriuo nesibučiuoti tiesiog negali. Pagrindinėje veikėjoje Grytoje įžvelgiu save, nes man irgi nepatinka bendrauti virtualioje erdvėje. Žymiai smagesnis yra tikrasis bendravimas. Man nesuprantama, kaip Alai gali nepatikti gyvi susitikimai. Baisu skaityti, kaip ji jaučiasi atėjus į susitikimą su Gryta. Nesaugiai, lyg apiplikyta. Ji žiopčioja ir gaudo orą. Šį savo negalavimą slepia sprogdindama liežuviu gumos burbulus, ‹‹įsitvėrusi suoliuko, tarsi pusiausvyrai atgauti trūktų trečios rankos.42 p.›› perskaičius šią knygą man nebesinorėjo net prisijungti prie socialinių tinklų, kad neplėtoti to virtualaus bendravimo. Ačiū autorei už paliestą labai aktualią temą. Labai norėčiau, kad šią knygą perskaitytų mano klasės vaikinai, kurie pastoviai

„įlindę“  į savo mobiliuosius. Socialiniai tinklai, šimtai virtualių draugų - puiku. Tačiau, ar bepastebi šalia esantį draugą, mamą, sesę? Ar neužmiršai jai nusišypsoti, padėkoti, paklausti, kaip jaučiasi?

                      Niekada nenorėčiau taip švęsti savo gimtadienio, kaip šventė Rokas.‹‹Kuo išsiskirsi ar nustebinsi kitą, kai sistemoje viskas galima.197p.››

                      Ar atkreipėte dėmesį, kad sistemoje niekas neskaito knygų? Jie skaito tik tekstus, paragrafus, trumpus blokus. Skenuoja. Permeta akimis. O kur skaitymo malonumas? Negi jis tik nevykėliams? Mantas su Gryta skaito knygas vienas kitam. Skaito lėtai ir garsiai. Tada balsas skamba labai gražiai, kaip pasaka prieš miegą. Bet ir šį malonumą iš jų nori atimti.‹‹Mes juk ir toliau skaitysim vienas kitam, ar ne? 239p.››- išgąstingai klausia Gryta Manto.

                      Norėtųsi knygos tęsinio, nes istorija nutrūksta kulminacijoje.

                      Abejingų Rebekos Unos knygai „Atjunk“ neturėtų būti.

 

Daina Opolskaitė

„Eksperimentas gyventi“

Skaitydama kankinausi. Pasakojimas šokinėjo, viskas painiojosi. Žiauri istorija turėjo įtraukti, tačiau to nebuvo. Viskas kažkaip netikra. Net pagrindinė veikėja bevardė. Man atgrasu tai, kad vaikų gyvenimas globos namuose pavaizduotas pernelyg juodai. Monotonija, neapykanta visiems. Nuolatinis triukšmas, ašaros, nurodymai ir keiksmai, riksmas ir šnabždėjimas. Darbuotojai beveidžiai, lyg kokie zombiai, nė vienas nepastebintys ir nenorintis suprasti vaikų. Tai taip nenatūralu. Taip nebūna. Bet kokiuose bloguose vaikų namuose atsiranda ir gerų, mylinčių savo darbą ir vaikus, žmonių. Labai stiprus atotrūkis nuo realybės. Viskas man pasirodė per daug perdėta, persūdyta. Bjauri net globėja Magdalena, su baisiais gyvaplaukiais ant smakro, ‹‹kažin kokia belytė, beformė, bedvasė. 92 p.››, atstumianti nuo savęs visus tiek išvaizda, tiek elgsena.

                      Įdomu buvo sužinoti, ką mąsto paaugliai gyvenantys be tėvų valdiškuose namuose, tačiau tai buvo sunku suprasti.

                      Neįtikino manęs ir ta „laiminga“ pabaiga. Turėti vaiką smagu, tačiau kaip jį vienai be niekieno pagalbos užauginti? Nemanau, kad galima pragyventi iš gėlyčių sėklyčių, nors ir atradai savyje Dievą.